Goldfish

Goldfish pagal

A. S. Puškino „Žvejo ir žuvies pasakos“. Aukso žuvies pasakojimas nauju būdu

Kas tarp mūsų nuo vaikystės nežino „Žvejo ir žuvies pasakos“? Kažkas jį skaitė vaikystėje, kažkas pirmą kartą su juo susitiko, kai pamatė televizijos filmus. Darbų sklypas neabejotinai yra visiems pažįstamas. Tačiau nemažai žmonių žino, kaip ir kada buvo parašyta ši pasakė. Tai apie šio kūrinio kūrimą, kilmę ir simbolius, kalbėsime mūsų straipsnyje. Taip pat svarstysime modernius pasakos pakeitimus.

Kas parašė istoriją apie auksinę žuvį ir kada?

Pasaką parašė didysis rusų poetas Aleksandras Sergejevičius Puškinas 1833 m. Spalio 14 d. Boldino kaime. Šis rašytojo darbo laikotarpis vadinamas antruoju Boldino rudeniu. Darbas pirmą kartą buvo paskelbtas 1835 m. Žurnalo „Skaitymas bibliotekoje“ puslapiuose. Tuo pačiu metu Puškinas sukūrė dar vieną garsų kūrinį - „Mirusiųjų princesės ir septynių herojų pasakos“.

Kūrimo istorija

Ankstyvuoju veiksmu A. A. Puškinas domisi liaudies menu. Pasakos, kurias jis girdėjo savo mylimosios auklės lopšyje, buvo išsaugotas jo atmintyje visą gyvenimą. Be to, vėliau, jau XX a. XX a., Poetas studijavo tautosaką Mikhailovskio kaime. Tuomet jis pradėjo rodyti ateities pasakų idėjas.

Tačiau Puškinas tiesiog kreipėsi į liaudies istorijas tik 30-ajame dešimtmetyje. Jis pradėjo bandyti save kurti pasakų. Vienas iš jų buvo pasakos apie auksinę žuvį. Šiame darbe poetas bandė parodyti rusų literatūros tautybę.

Kam A. Puškinas rašė pasakų?

Puškinas rašė pasakų aukščiausiame žydėjimo darbe. Ir iš pradžių jie nebuvo skirti vaikams, nors jie iškart pateko į skaitymo ratą. Aukso žuvies pasakos ne tik įdomios vaikams, turintiems moralę. Tai visų pirma yra Rusijos žmonių kūrybiškumo, tradicijų ir įsitikinimų pavyzdys.

Nepaisant to, pasakos sklypas nėra tikslus liaudies kūrinių retikavimas. Tiesą sakant, jame neatspindi daug rusų tautosakos. Daugelis mokslininkų teigia, kad dauguma poeto pasakų, įskaitant pasakojimą apie auksinę žuvį (šio teksto tekstas tai patvirtina), buvo pasiskolinti iš vokiečių pasakų, kurias surinko Grimso broliai.

Puškinas pasirinko sklypą, kurį jam patiko, savo nuožiūra pakeitė, ir apsirengęs poetišku pavidalu, nesirūpindamas autentiškomis istorijomis. Tačiau poetas sugebėjo perteikti, jei ne sklypą, tada rusų tautos dvasią ir charakterį.

Pagrindinių simbolių vaizdai

Aukso žuvies pasakos nėra gausios simbolių - iš jų yra tik trys, tačiau to pakanka žavingam ir pamokomam sklypui.

Senojo ir senosios moters vaizdai yra visiškai priešingi, o jų požiūris į gyvenimą yra visiškai kitoks. Jie abu yra vargšai, bet atspindi skirtingas skurdo puses. Taigi, senas žmogus visada nesidomi ir pasirengęs padėti bėdoje, nes jis ne kartą buvo toje pačioje padėtyje ir žino, kas yra sielvartas. Jis yra malonus ir ramus, net jei jam pasisekė, jis nenaudoja žuvų pasiūlymo, bet tiesiog jį išleidžia.

Senoji moteris, nepaisant tos pačios socialinės padėties, yra arogantiška, žiaura ir godi. Ji pastūmėjo aplink vyrą, jį kankino, nuolat skydė ir visuomet nepatiko. Dėl to ji bus nubausta pasakos pabaigoje, palikta sulaužyta lovele.

Tačiau senas žmogus negauna jokio atlygio, nes jis negali priešintis senosios moters valiai. Dėl savo nuolankumo jis nenusipelno geresnio gyvenimo. Čia Puškinas apibūdina vieną iš pagrindinių Rusijos žmonių bruožų - ilgai kenčiančių. Kad jis neleidžia jums gyventi geriau ir ramiau.

Žuvų įvaizdis yra neįtikėtinai poetiškas ir įgaubtas populiariu išmintimi. Ji veikia kaip didesnė galia, kuri šiuo metu yra pasirengusi patenkinti norus. Tačiau jos kantrybė nėra neribota.

Santrauka

Senojo ir aukso žuvies pasakojimas prasideda mėlynosios jūros aprašymu, ant kurio krante senas vyras ir senas moteris gyvena 33 metus. Jie gyvena labai prastai ir vienintelis dalykas, kuris juos maitina, yra jūra.

Vieną dieną senas vyras žvejoja. Jis du kartus duoda tinklą, bet abu kartus atneša tik jūros dumblą. Trečią kartą senas vyras pasisekė - į jo tinklus patenka auksinė žuvis. Ji kalba žmogaus balsu ir prašo leisti jai eiti, žadėdama įvykdyti savo norą. Senas vyras nieko neprašė iš žuvies, bet tiesiog palikdavo.

Grįžęs namo, jis viską pasakė savo žmonai. Senoji moteris pradėjo jį pasislėpti ir liepė jam grįžti, paprašyti žuvų naujai lovai. Senas vyras nuėjo, nusilenkė prie žuvies, o senoji moteris gavo tai, ko prašė.

Tačiau jai to nepakako. Ji reikalavo naujo namo. Žuvys įvykdė šį norą. Tada senoji moteris norėjo tapti ramstimi. Vėlgi senas žmogus nuvyko į žuvį ir vėl įvykdė norą. Žvejas pats buvo išsiųstas blogai žmonai dirbti stabilioje vietoje.

Tačiau to nepakako. Senoji moteris papasakojo savo vyrui grįžti į jūrą ir paprašė jos padaryti ją karaliene. Šis troškimas įvykdytas. Tačiau tai neatitiko senosios moters godumo. Ji vėl pašaukė seną vyrą ir papasakojo jai paprašyti, kad žuvys taptų jūros cara, o ji tarnautų ant pakuočių.

Aš daviau žvejui jo žmonos žodžius. Bet žuvis neatsakė, tiesiog nusiurbė uodegą ir plaukė į jūros gelmes. Ilgą laiką jis stovėjo prie jūros, laukdamas atsakymo. Tačiau žuvys nebėra, o senas vyras grįžo namo. Ir ten senoji moteris laukė lovos, sėdinčios prie senosios krantinės.

Sklypo šaltinis

Kaip jau minėta, pasakos apie žveją ir auksinę žuvį slypi ne tik rusų, bet ir užsienio tautosakoje. Taigi šio kūrinio sklypas dažnai lyginamas su pasakomis „Greedy Old Woman“, kuri buvo Brolio Grimso kolekcijos dalis. Tačiau šis panašumas yra labai nutolęs. Vokiečių autoriai visą dėmesį sutelkė į moralinę išvadą - godumas nėra pakankamai geras, kad turėtumėte būti patenkintas tuo, ką turite.

Jūrų krante atsiskleidžia ir brolių Grimso pasakos veiksmai, tačiau vietoj aukso žuvies, plekšnė veikia kaip troškimų vykdytojas, kuris vėliau tampa sužavėtas princas. Puškinas šį vaizdą pakeitė auksine žuvimi, simbolizuojančia turtingumą ir sėkmę rusų kultūroje.

Aukso žuvies pasakojimas nauju būdu

Šiandien jūs galite rasti daugybę šio pasakojimo pakeitimų nauju būdu. Jiems būdingas laiko pasikeitimas. Tai reiškia, kad nuo senų laikų pagrindiniai veikėjai yra perkeliami į šiuolaikinį pasaulį, kur taip pat yra daug skurdo ir neteisybės. Auksinės žuvies sugavimo momentas išlieka nepakitęs, kaip pats magiškasis herojus. Bet senosios moters troškimas keičiasi. Dabar jai reikia Indesit automobilio, naujų batų, vilos, Fordo. Ji nori būti blondinė su ilgomis kojomis.

Kai kuriais pakeitimais pasikeičia istorijos pabaiga. Pasakojimas gali baigtis laimingu vyresnio amžiaus ir senos moters, gyvenusio 40 metų, šeimos gyvenimu. Tačiau toks tikslas yra išimtis, o ne taisyklė. Paprastai pabaiga yra arti originalo, arba pasakoja apie vyresnio amžiaus ar senos moters mirtį.

Išvados

Taigi, pasakojimas apie auksinės žuvies gyvybę iki šios dienos ir tebėra aktualus. Tai patvirtina daugelis jo pakeitimų. Naujo būdo garsas suteikia jai naują gyvenimą, tačiau Puškino iškeltos problemos, netgi keičiant, lieka nepakitusios.

Viskas apie tuos pačius herojus pasakoja šioms naujoms galimybėms: visa ta pati ir gobšus senoji moteris, ir nuolankus senas žmogus, ir pageidaujanti žuvis, kuri rodo neįtikėtiną Puškino įgūdžių ir talentą, kuris sugebėjo rašyti darbą, kuris lieka aktualus ir po beveik dviejų šimtmečių.

Kas yra auksinių žuvų pasaka? :: Auksinės žuvies pasakos :: Švietimas :: Kita

Kas yra „Auksinių žuvų pasaka“

Auksinės žuvies pasaką, tiksliau - Žvejo ir žuvies pasaką, rašo didysis rusų poetas ir pasakotojas Aleksandras Puškinas. Tai buvo parašyta 1833 m.

Pasaka sklypas

Senasis žvejas su savo žmona gyveno pajūryje. Vieną kartą seno žmogaus tinkle peržengia žuvis nėra lengva, bet auksas. Ji kalba su žveju žmogaus balsu ir prašo leisti jai eiti. Senasis žmogus tai daro ir neprašo atlyginimo už save.
Grįžęs į savo seną namelį, jis kalba apie savo žmoną. Ji pasibjaurė savo vyrą ir verčia jį grįžti į krantą, kad reikalautų atlygio iš nuostabios žuvies - bent jau naują lovelį mainais už senąjį. Jūra, senas vyras prašo žuvies, ji pasirodo ir pataria žvejui nebūti liūdna, bet tyliai eiti namo. Namuose senas vyras senatvėje mato naują lovį. Tačiau ji vis dar nepatenkinta tuo, kad yra ir reikalauja, kad žuvų magija būtų naudingesnė.
Ateityje senoji moteris vis daugiau ir daugiau pradės reikalauti, o vyrai vėl ir vėl išsiunčia į žuvį, kad jis paprašytų naujo namelio kaip atlygio, tada bajorų, o vėliau karališkojo vardo. Vyras kiekvieną kartą eina į mėlyną jūrą ir kviečia žuvis.
Senosioms moterims augant tyrimams, jūra tampa tamsesnė, turbulentesnė ir neramesnė.
Žuvys šiuo metu atitinka visus prašymus. Tapęs karaliene, senoji moteris atsiunčia vyro „apgauti“ nuo savo, nurodydama ją išpūsti iš jos rūmų, tačiau netrukus ji vėl reikalauja, kad jis būtų pasiektas. Ji ketina ir toliau jį naudoti kaip aukso žuvies įtaką. Ji nebenori būti karaliene, bet nori tapti jūrų valdytoju, kad pati auksinė žuvis tarnautų jai ir būtų ant jos pakuočių. Auksinė žuvis neatsakė į šį prašymą, tačiau tyliai plaukė į mėlyną jūrą. Grįžęs namo, senas vyras surado savo žmoną savo senajame kalavime, o priešais jį buvo sulaužyta lovis.
Beje, būtent dėl ​​šios pasakos populiarioji frazė „likti lovio apačioje“, t. Y. Baigtis nieko, įžengė į rusų kalbą.

Pasakos kilmė

Kaip ir daugelis Puškino pasakų, „Žvejo ir žuvų pasakos pagrindas yra folkloro istorija ir tam tikra alegorinė reikšmė. Taigi, jis turi tą pačią siužetą su Pomeranijos pasakomis„ Apie žveją ir jo žmoną “, kaip pristatė broliai Grimmas. atsispindi Rusijos liaudies pasakos istorija „Greedy old woman“. Tačiau šiame pasakojime magiškasis medis buvo vietoj auksinės žuvies.
Įdomu, kad pasakoje, kurią pristatė broliai Grimmas, senoji moteris norėjo tapti popiežiumi. Tai gali būti vertinamas kaip vienintelio moters tėvo Jono papa, kuris sugebėjo paimti šį postą apgaule. Vienoje iš pirmųjų žinomų Puškino pasakos leidimų senoji moteris paprašė savo popiežiaus tiaros ir gavo ją prieš reikalaudama jūros valdovo postų. Tačiau šį epizodą vėliau ištrynė autorius.

Roxana "Golden Fish" (dainų autorius: Sergey Turcan)

Žiūrėti vaizdo įrašą: How to take basic care of Goldfish: in Hindi (Lapkritis 2019).

Загрузка...